Zymos

diskusiju puslapis apie ukį http://www.zemesukis.com/forumas/



                 viskas kita bus įkelta

Nuotraukos

Triusiu prieziura

Žindomų patelių priežiūra ir triušiukų auginimas
Patelė atsiveda 6—9, kartais 15 ir daugiau triušiukų. Taisyklingai šeriama, gerai prižiūrima, sveika, pieninga patelė paprastai išmaitina visą prieauglį.
Tiek prieš atsivedimą, tiek po atsivedimo pateles reikia rūpestingai globoti, siekiant jas gausiai šerti skaniu ir įvairiu pašaru. Jos labai mėgsta raudonas morkas, runkelius, gerą šieną, avižas, sėlenas, išspaudas ir seną duoną. Jeigu galima, reikia duoti žalumynų, nes jie teigiamai veikia patelių pieningumą. Patelėms gerti duodama vandens arba pieno. Vanduo turi būti švarus ir nusistojęs. Pienas duodamas žalias, virintas arba raugintas, bet neapgižęs.
Sėkmingo triušiukų auginimo laidas — pilnavertis žindamų patelių šėrimas. Ypatingą dėmesį reikia kreipti į tai, kad racione būtų gausu baltymų, mineralinių medžiagų ir vitaminų.
Patelės pieningumas nustatomas atsižvelgiant į tai, kaip maitinami triušiukai esant jų vidutiniam skaičiui. Kasdien reikia stebėti lizdo būklę, triušiukų augimą ir vystymąsi. Jeigu patelė, žindydama triušiukus, nerimsta, reikia patikrinti, ar nėra spenelių susirgimo. Blogai augančius triušiukus reikia padėti po kita patele.
Padedant triušiukus po kitomis patelėmis, reikia laikytis šių atsargumo priemonių:
a) nuo triušiukų rūpestingai nuvalyti buvusio lizdo pūkus ir apklostyti pūkais iš tos patelės lizdo, kuriai triušiukai pridedami. Giminingas kvapas apsaugo triušiukus nuo naujos maitintojos. Patelė, nepastebėdama kad jai pridėti triušiukai iš kito lizdo, juos išmaitins, bet jeigu ji pradeda jaudintis, pridėtuosius triušiukus reikia nedelsiant perkelti prie kitos patelės;
b) pridedamųjų ir lizde esančių triušiukų amžiaus skirtumas neturi būti didesnis kaip 3—4 dienos;
c) kilnoti iš lizdo į lizdą triušiukus tiktai tokiais atvejais, kai patelės ir jų prieauglis visiškai sveiki.
d) triušiukus kilnojančių triušių augintojų rankos turi būti švarios, be jokio kvapo; svetimas kvapas, su triušiukais atneštas iš kito lizdo, gali paskatinti patelę sunaikinti visus lizde esančius triušiukus.
Labai svarbu, kad lizdas būtų gerai išklotas, nes skirtingo amžiaus triušiukams reikalinga tam tikra temperatūra (ne žemesnė kaip +10°C, +12°C). Triušiukai gimsta akli ir pliki. Pirmomis dienomis jie guli susiglaudę lizde greta vienas kito. 5—7 dieną pasidengia plaukais ir laisviau pasiskirsto lizde, ypač vasarą. 10—14 dienų triušiukai praregi ir pasiruošia apleisti lizdą, 17—20 dieną jie jau pradeda išlįsti iš lizdo.
Triušiukų išėjimo iš lizdo pradžia yra labai svarbus jų vystymosi periodas. Nuo šio laiko jie pradeda ėsti pašarą, kuriuo šeriama motina, ir graužti viską, kas tik pakliūva. Suprantama, kad šiuo metu turi būti pavyzdinga švara, nes, ėsdami nešvarius pašarus, o kartais net išmatas, triušiukai lengvai užsikrečia įvairiomis ligomis. Šiuo metu reikia labai atidžiai triušiukus stebėti.

Taisyklingas triušių šėrimas yra pagrindinė sąlyga jų normaliam vystymuisi, veislinėms savybėms išlaikyti bei joms pagerinti ir dideliam produktyvumui gauti. Taipogi labai yra svarbu ne tik maisto kiekybė ir įvairovė, tačiau ir šėrimo seka. Skirtingų tipų pašarai skirtingai virškinasi. Vieni lengviau, greičiau, kiti sunkiau ir žymiai ilgiau. Pavyzdžiui daržovės suvirškinamos per 2-3 val., žolė 3-4 val. ir silosas 4-5 val. Koncentruotas pašaras virškinamas apie 5-8 val. Ilgiausiai yra virškinami sunkieji pašarai 8-12 valandų, todėl pašaras turėtų būti duodamas tam tikra seka atsisžvelgiant į jų virškinimo trukmę: sultingieji pašarai, koncentruotieji ir (dažniausiai nakčiai) stambieji pašarai. Jaunus triušius nuo trijų mėnesių bei vyresnius užtenka šerti du kartus per dieną. Jaunesnius nei trys mėnesiai, bei besilaukiančias pateles reiktų šerti tris kartus per dieną.
Triušiai - žolėdžiai. Geriausias jiems žaliasis pašaras - prieš žydėjimą nupjautos žolės. Triušiai ėda ir įvairias piktžoles: varputį, gysločius, kiečius, usnis, dilgėles, kiaulpienes, varnalėšas, karpažoles, svėres, raskilas, pelėžirnius, ramunes ir kt., o iš kultųrinių žolių - dobilus, motiejukus, liucerną, seradėlę, vikius, lubinus, avižas, vikių-avižų mišinį, pašarinius kopūstus. Triušiai mėgsta saulėgrąžų lapus, gluosnių, akacijų, beržų, karklų jaunas šakeles. Žaliajame pašare yra daug triušiui reikalingų baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų.
Triušius šeriant žaliaisiais pašarais, reikia žinoti, kad tokie augalai, kaip durnaropė, aguonos, nuodingoji nuokana, šunvyšnė, svogūnai, česnakai, drignė, dėmėtoji mauda, puriena, vėdrynas, čemerys, pievinė šilagėlė, švitriešis, vilkauogė, ugniažolė, pakalnutė ir kiti, triušių organizmą veikia neigiamai.
Maistas triušiams turėtų būti patiekiamas atisžvelgiant į jų biologines savybes. Žiemą triušiai šeriami: stambiaisiais pašarais - vitaminingu šienu, medžių šakelėmis; sultingaisiais pašarais - morkomis, pašariniais runkeliais, griežčiais, šutintomis bulvėmis, silosu; koncentruotaisiais pašarais - grūdais ir jų atliekomis. Ryte geriausia duoti pilną dienos normą šakniavaisių ar siloso ir puse koncentruotų pašarų bei šieno. Žiemą, kai triušiai gauna pagrinde sausą maistą, reikėtų, kad pastoviai būtų vandens. Jeigu nėra galimybių (vanduo užšąla) patiekti pastoviai vandens, tai reiktų po kiekvieno šėrimo pripilti šilto vandens. Dar galima pridėti švaraus, balto sniego. Valgydami sniegą triušiai numalšina troškulį, tačiau mineralinių medžiagų įsisavina žymiai mažiau. Bet padaroma žymiai mažesnė žala, negu vandens išviso nebūtų.
Vasaros sezono metu rytą pašerti apie 40% žolės ir puse normos koncentruotų pašarų, vakare šerti 60% žolės ir likusią normą koncentruotų pašarų.
Triušis turi vienos kameros skrandį apie 180-200 ml talpos ir sparčiai auga, todėl turi būti šeriami dažnai. Turėdamas pastovų priėjimą prie pašaro jis per parą valgo apie 30 kartų, jaunikliai dar daugiau. Kaip ir kiti gyvūnai, triušiai greitai pripranta prie dienos rėžimo, todėl artėjant šėrimo laikui triušio skrandis žymiai anksčiau išskiria savo sultis. Tai sąlygoja geresnį virškinimą, medžiagų įsisavinimą ir geresnį triušio augimą. Kitaip sakant laikantis girežto šėrimo rėžimo su mažesniu kiekiu pašarų gaunamas didesnis triušio prieaugis.
Taip pat galima šerti kombinuotu pašaru. Yra įvairių tipų: besilaukiančioms triušėms, jaunikliams, penimiems triušiams ir t.t. Toks šėrimo būdas yra žymiai brangesnis nei tradicinis, tačiau triušiai auga žymiai greičiau ir būna sveikesni, nes gauna subalancuotą pašarą. Su tradiciniais pašarais yra labai sudėtinga subalancuoti tinkamą mitybą. Reikia daug praktikos, norint sudaryti tinkamą ir pilnavertį pašaro racioną.
Taigi kiekvienas triušininkas šeria triušius pagal savo galimybes ir poreikius.

triusiu ligos

Šiuo metu Lietuvoje triušienos paklausa vis didėja ir daugėja triušių augintojų. Triušių mėsa naudinga visiems, ypač vaikams, pagyvenusiems žmonėms, taip pat tiems, kurie nori išvengti antsvorio. Joje gausu baltymų, mažai riebalų, beveik nėra cholesterolio. Tačiau triušių augintojai patiria didelius nuostolius dėl dažniausiai pasitaikančių triušių susirgimų t. y.  hemoraginės triušių ligos (kitaip vadinamo triušių maro) ir miksomatozės.
Šioms ligoms būdinga tai, kad jos greitai plinta ir apima visą bandą, dėl ko augintojai patiria didelius nuostolius. Taip pat  šių ligų simptomai gali būti nebūdingi tai ligai ar panašūs į kitų susirgimų.
Miksomatozė, tai virusinė triušių liga, dažniau, pasireiškianti šiltuoju metų laiku, kai aktyvūs tampa kraujasiurbiai vabzdžiai ir ektoparazitai, kurie ir platina šios ligos sukėlėjus. Liga pasireiškia mazgelių ir didesnių mazgų susidarymu įvairiose kūno vietose, išskyromis iš akių. Atsiranda sutinimai, tose vietose oda susiraukšlėja, ausys nukamba, galva tampa panaši į liūto. Liga paprastai trunka keletą savaičių ar ilgiau, oda susidariusių mazgelių vietose išopėja, vėliau nekrotizuojasi. Patekus į triušidę šią ligą sukeliantiems virusams, pastarųjų atsikratyti labai sunku, tam gali tekti imtis kardinalių priemonių, pavyzdžiui, sunaikinti visą bandą.

Kita liga, kuria dažnai suserga triušiai yra triušių virusinė hemoraginė liga. Ji  dažniausiai pasireiškia tuo, kad pradžioje vienas ar keli triušiai randami negyvi arba nuo pastebėto susirgimo pradžios nugaišta labai greitai – per keletą valandų. Jei triušiai nevakcinuoti, – jie pradeda staiga masiškai gaišti. Sergantys triušiai būna labai neramūs, šokinėja, matyti, kad jie kankinasi. Kartais pastebimos kraujingos išskyros iš burnos ar nosies. Šia liga suserga dažniausiai didesni triušiai (8 savaičių).
Tiek nuo miksomatozės, tiek nuo virusinės hemoraginės ligos nėra specifinių vaistų triušiams gydyti. Kai kurie triušiai susirgę miksomatoze išgyvena, tačiau jų kailis tampa bevertis, o jie patys tampa viruso nešiotojais ir toliau jį platina. Vienintelis būdas išvengti šių ligų ir pasiekti, kad augintojai patirtų kuo mažiau nuostolių, yra triušių vakcinacija. Be to, reikia nepamiršti, kad vakcinacija ne visada padeda išvengti minėtų susirgimų. Lengviausiai galima išvengti šių susirgimų tuomet, kai pradedama ir vykdoma nuosekli vakcinacija ūkyje, kol liga dar nepasireiškusi. Todėl, pastebėjus bet kurios ligos požymius, pirmiausiai reikia susirgusius triušius atskirti nuo sveikųjų. Būtina žinoti, kad vakcinuotiems triušiams imunitetas išsivysto tik per 10-14 dienų, todėl pasireiškus ligai, vakcinuoti triušius yra per vėlu. Vakcinacija turėtų būti atliekama taip:  pirmą kartą rekomenduotina skiepyti 6 ar netgi 4  savaičių amžiaus triušiukus vienvalente vakcina (pvz.: Myxorem, Pestorin), antrą kartą skiepijami 8 savaičių amžiaus triušiai polivalente (pvz. Pestorin Mormyx nuo maro ir miksomatozės) vakcina. Toliau vakcinacija atliekama du kartus per metus, geriausiai pavasarį ir rudenį. Triušiai turi būti vakcinuojami kiekvienais metais, nes vienais metais atlikus vakcinaciją, o kitais - nevakcinuojant motininių patelių, nesusidaro reikiamas imunitetas ir triušiai suserga. Taip pat triušiukai iš pastoviai vakcinuojamų motinų įgauna pasyvų imunitetą ir jie tampa atsparesni minėtoms ligoms.
Taip pat norint išvengti triušių susirgimų būtina laikytis profilaktikos. Naujai įsigytus triušius privaloma karantinuoti, kad užkratas nepatektų į triušidę. Juos reikia laikyti atskirose patalpose 30 dienų ir tik tuomet jei nepasireiškia jokie ligų simptomai galima perkelti į triušidę. Triušius reikia šerti kokybiškais pašarais, nes nuo to priklauso gyvūnų imuniteto stiprumas. Jauniklius reikėtų kuo ilgiau laikyti kartu su patele, kadangi žįsdami su pienu jie gauna apsauginių antikūnų, saugančių juos nuo infekcinių susirgimų. Vengti streso, laikymo sąlygų pasikeitimų, kadangi triušiai labai jautrūs šiems veiksniams. Dideliuose ūkiuose svarbu vykdyti atranką, veisimui palikti sveikus, turinčius geras genetines savybes jauniklius. Laiku atlikti dezinfekciją (pvz. panaudojant dezinfekcinę medžiagą Ecocid), patalpas apsaugoti nuo kraujasiurbių vabzdžių, graužikų patekimo į vidų, kadangi jie platina šiuos susirgimus.

Triusiu kergimas

Visi gamybinės bandos triušiai kergimo momentui turi būti gerai įmitę. Sergančių ir blogai įmitusių triušių kergti negalima, nes jie daugiausia neapsivaisina, o apsivaisinusiųjų triušiukai būna silpni ir blogai maitinami.
Vienam patinui paprastai priskiriama 8—10 patelių.
Triušių kergimas neturi trukti daugiau kaip 3—4 dienas, nes tuo pačiu laiku atsivedus, lengviau organizuoti stebėjimus, priežiūrą, šėrimą ir žindančių triušiukų kontroliavimą.
Pateles geriau poruoti tik rujojančias. Šiuo metu jų išoriniai lyties organai paraudonuoja ir pabrinksta. Patelės, kurioms šie požymiai stipriau pasireiškia, glostant nugarą gula ant grindų ir išsitiesia, o perkeltos pas patiną lengvai poruojasi ir daugiau turi prieauglio.
Nerujojančioms patelėms patariama duoti avižų, miežių ir kitų varpinių kultūrų daigintų grūdų (kiekvienai 10—20 g per parą). Taip pat ypatingai žiemą, kai diena būna labai trumpa, patelėms neužtenka šviesos, todėl jos nerujoja. Tai labai svarbus faktorius patelių apvaisinime. Joms reikia apie 14-16 h apšvietimo per parą. Patinams užtenka 8h apšvietimo per parą. Paprastai tvartai būna apšviečiami kasdieną po 16 h nepriklausomai nuo triušio lyties. Jaunikliams užtenka 1-2 h apšvietimo per parą. Tačiau 24 h apšvietimas per parą yra nerekomenduojamas, nes šitaip yra sutrikdomas triušių reproduktyvumas. Jaunikliai gali pradėti viduriuoti. Sudarant dirbtinį apšvietimą, jis turi būti kuo tolygesnis, nes kitaip tai kenkia triušių reproduktyvumui.
Žiemą kergimą geriau atlikti vidurdienyje, vasarą — anksti rytą arba vėlai vakare. Kergimui patelė perkeliama į patino narvelį, iš kurio pašalinami visi tam reikalui nereikalingi daiktai (šėryklos, girdyklos ir pan.). Po suporavimo patelė grąžinama į jos narvelį.